titlas

Jei skubu iš taško A i tašką B važiuoju kaip visi, greitkeliais. Bet grįžtant iš taško B į tašką A link pajūrio, namo, nuo Kauno galima važiuoti neskubant per Panevėžį ar Jurbarką per Šakius arba dardėti nuobodžia autostrada. Greitai ir patogu, bet neįdomu. Taip važiuodamas pro Radviliškį raižiau zigzagus rajoniniais keliais. Neracionalu, bet įdomu. Pagalvojau, kad į Lietuvos teritoriją tilptu Nyderlandai kartu su Belgija, tačiau ten gyventojų 30 mln., o mūsų anot Mikutavičiaus 3 mln., nors tai ir ginčytina, bet tebūnie. Beniliukse žmonių tankis milžiniškas, o  mes su išmirštančiais kaimais atrodome niūriai, tušti tyrai tęsiasi dešimtimis kilometrų neužtinkant civilizacijos pėdsakų. Prisiminkime, kad mūsų tautosakos stuburas yra būtent Lietuvos kaimas ir esame agrarinė šalis. Nors kai kam tai atrodo romantiška, kada gali užbristi seną negyvenamą vienkiemį. Toks vienkiemis pastojo man kelią pasukus nuo Radviliškio į Pakruojo pusę link Pavėzgių dvaro. Žvyruoto kelio dešinėje stūksojo gan taisyklinga pastatų grupė, apstatyta baltais siloso ritimais ir panirusi į seniai dalgį mačiusią aukštą žolę. Priminė kaip kokios tai žemės ūkio bendrovės kadaise buvusią šlovę. Langai užkalti, mėtėsi išrinkti kelių automobilių kėbulai. Galėjau drąsiai eiti lažybų, kad tai net nepanašų į dvarą. Nešovė net tokia mintis į galvą. Nevilioji, pagalvojau ir pralėkiau pro šalį. Mačiau jį tik betolstanti per galinį automobilio stiklą. Pavėzgių dvaras žiauriai apleistas ir atrodo buvo  panašioje situacijoje kaip ir mano pravažiuotas ūkis. Taigi grįžtant atgal smalsumas paėmė viršų. Pristojau šalikelėje pamatęs, kad beveik žvyrkelio viduryje guli pamestas automobilio akumuliatorius. Supratau, kad jis iš vieno tų paskerstų automobilių. Kažkam pritrūko kvėpės nuvilkti iki metalo supirktuves. Tai bylojo, kad šis ūkinis vienetas greičiausiai žmonių apleistas. Išlipau iš mašinos, apsidairiau, nei gyvos dvasios, nei šlamesio, nei šunų lojimo. Tiesiog tyla spengė ausyse. Greitai per Google išsiaiškinau, kad vis dėlto tai dvaras pakrikštytas neįprastu pavadinimu: Amalija. Nutariau pagerinti savo dvarų lankomumą ir patraukęs pečiais,  kad jau vis tiek esu šalia jo, ryžausi užsukti, nors beprotiškai skubėjau namo. Saulė buvo jau ant laidos, o iki namų dar geras kelias. Iš savo ilgalaikės praktikos žinojau, kad neįdomių objektų nebūna. Visuose galima įžvelgti kažką ypatingo, todėl nutariau užsukti. Dvaras yra visai šalia kelio ir galėjau tiesiog keliais šuoliais atsidurti jame, bet nutariau įvažiuoti tiesiai į dvaro kiemą, kaip tai darydavo dvarininkai. Kuo aš blogesnis. Dvaro kieme sustojau išilgai svirno, nes mano manymu jis buvo vienintelis vertas dėmesio. Medinis pastatas vadintas rūmais tikrai buvo atstumiantis. Nenusakomos spalvos, sukrypęs, pavargęs, užkaltomis langų angomis. Neskyriau jam jokio dėmesio. Ir staiga…. Esu vienas pats išlandžiojęs visų Kauno tvirtovių požemius, kazematus, arsenalus, portėras, kaponierius. Meluočiau jei sakyčiau, kad nebuvo baisu. Bet smalsumas stipresnis už baimę ir tik adrenalinas palaikė normalų širdies darbą. Nepatyriau jokios anomalijos, nors ten įkalinta tūkstančiai nugalabytųjų sielų. Bet kas nutiko Amalijos dvare netelpa į mano  pasaulėžiūros rėmus. Per visą mano smalsumo vediną gyvenimą buvo tik trys atvejai, kuriems neturiu kito paaiškinimo, kaip tik “tiesa slypi kažkur anapus”. 1974 m. Pažaislio kamaldulių vienuolyno požemiuose, tais pačiais metais Kauno kunigų seminarijos požemiuose ir 1976 m.  Linkuvos karmelitų senosios regulos vienuolyno pastate. Aišku skamba keistai. Kam papasakoju apie nuotykį Amalijos dvare visi žiūri į mane kaip į baroną Miunhauzeną. Amalija-anomalija. Čia man nutiko kažkas nepaaiškinamo. Netgi sakyčiau mistiško. Beklaidžiojant akimis po dvaro svirną mašinaliai pasukau žvilgsnį link ponų namo ir staiga apstulbau. Suglumęs ir priblokštas pamačiau pro praviras dvaro rūmų duris į mane įsmeigtas senyvo amžiaus moters akis. Plaukai sušukuoti lygiai ir papuošti  įmantriu baltu galvos apdangalu. Ji buvo nedaugiau kaip 30-40 metrų nuo manęs, tiek kiek skyrė dvaro kiemas svirną nuo rūmų. Tikrai galvojau, kad sodyba negyvenama. Susinepatoginęs, kad taip įžūliai įsiveržiau į svetimas valdas nusisukau lyg toliau tyrinėdamas  nuostabios architektūros, iš tašytų lauko riedulių sumūrytą svirną. Praslinkus akimirkai atsisukau, kad susipažinčiau su situacija, bet tarpduris buvo tuščias. Kiek pastovėjęs įsidrąsinau užeiti į namą ir paaiškinti savo vizitą. Deja, tiek visas namas, tiek visas dvaras buvo tuščias. Aplink dvarą dešimtis hektarų suartų laukų. Dvaras tarsi sala su vienu keliuku į jį. Taip, kad mano nepastebėtas niekas negalėjo pro mane prasmukti, tuo labiau pagyvenusi ponia. Pasidarė siaubingai nejauku. Šokau į mašiną, kurios net nebuvau užgesinęs ir išsinešdinau lauk, palikęs dulkių debesį, kuris dengė tolstanti nuo manęs dvarą.

Amalijos dvaras priklausė Teodorui von Ropui. Ir tai jau septintas mano aplankytas dvaras priklausęs grafui. Ropai šiaurės vakarų Lietuvoje yra labai gerai žinomi, ypač dėl jų pagrindinės rezidencijos Pakruojyje. Ne mažiau žinomas ir Šeduvos dvaras, prie kurio kaip manoma buvo pririštas Amalijos dvarelis. Teodoras von Ropas buvo vedęs grafaite Amalia Louisa Alexandrina Agnesa Juliana Comtesse Keyserlingk. Jaunoji iš labai garsios šeimos kilusios iš Saksonijos, XIV a. pabaigoje įsikūrusios Kurše, o vėliau kirtę Lietuvos kunigaikštystės sieną pradėjo sėslų gyvenimą Pakruojyje. Būten grafas Karlas Keyserlingas padėjo Johanui Sebastjanui Bachui tapti Prusijos Karalystės Federyko Augusto dvaro kompozitoriumi. Galimas daiktas, kad dvarelį Teodoras von Ropas pavadino žmonos Amalijos vardu, nors sutapimo būti negali, kadangi Lietuvai tai svetimas vietovardis. O gal Amalijos dvaro pajamos buvo skirtos Amalijai smulkioms išlaidoms. Kaip ten bebūtų šis dvaras man gyliai įstrigo į atmintį. Gal rūmo tarpduryje mačiau pačią Amaliją?

Galerija

Amalijos
 
Amalijos
Amalijos
DSC03798"
 
DSC03851"
DSC03833"
DSC03835"
DSC03839"
DSC03840"
DSC03842"
DSC03845"
DSC03846"
DSC03847"
DSC03848"
DSC03849"
DSC03850"
 
DSC03797"

Istorinės nuotraukos

img-D3-13-2008T7-16-22AM-Keyserling-Amalia--1859-vh-"
theodor_johann_medium"
 
theodor_medium
 
Teodoro
 
heinrich_large
Sėdi iš kairės į dešinę Erikas Kayserlingk'as ir Vilhelmas von Ropp'as
 
albrecht_large
1"
2

Amalijos dvaro šeimininkų šeimos herbai

Ropp-Wappen"
 
Keyserlingk-Wappen

Amalijos dvaras žemėlapyje

icon-car.pngKML-LogoFullscreen-LogoQR-code-logoGeoJSON-LogoGeoRSS-Logo
Amalijos dvaras

loading map - please wait...

Amalijos dvaras 55.843708, 23.769296 Amalijos dvaras.

Nuorodos

1. 2004 metais darytų nuotraukų archyvas.

 

SITUACINIS PLANAS

b_radv_amali_sch 1 - Centriniai rūmai 2 - Tvartas 3 - Svirnas

RAŠYTI KOMENTARĄ

Your email address will not be published. Required fields are marked *