kalnaberzes_dvaras

Skubėdami lekiame greitkeliais ir retai ryžtamės trumpinti kelią rajoninės reikšmės keliais. Bet būtent jie nuveda mus ir parodo mūsų gimtinės realų veidą. O jei dar turi drąsos pasukti į vietines svarbos žvyrkelį, gauni tarsi bilietą į vieną pusę. Tuomet apima depresija. Nykstantis kaimai, žmonių apleistos ištisos sodybos. Siūlau pabandyti. Taip bevažinėjant likimas atvedė mane į Kalnaberžę. Mažytė niekuo neišsiskirianti gyvenvietė, bet išvažiuojant iš jos, pamačiau nuorodą į lankytiną vietą su užrašu Kalnaberžės dvaras. Įvažiavau į visai sulaukėjusi parką, kiek toliau judėjo neaiškios paskirties būrelis “gyvybės” be jokių socialinių įgūdžių ir pagiežingai žvelgiančiu iš padilbų. Pasidarė neramu dėl saugumo. Pasistačiau ratus prie kažkokio pastato griuvėsių, pasiėmiau dėl viso pikto ant miško pakloto gulėjusi vėzdą ir patraukiau ieškoti kultūros paveldo objekto kaip skelbė nuoroda šalia kelio. Tarp krūmų ir medžių gausos matėsi kelių pastatų kontūrai. Žaliasis rūbas niekaip nenorėjo atidengti savo paslapčių. Galiausiai priėjau spygliuotą tvorą už kurios tarsi įkalinti stūksojo paniurę dvaro rūmai. Įprastas reginys. Nežinojau dvaro istorijos tai ir išsiskyrėme be didelių emocijų. Bet kai pradėjau domėtis dvaru, tai pasirodė, kad Kalnaberžės dvaras tai aukso grynuolis ir visai nesinorėtu, kad laikas jį ištrintu iš atminties, o miškas nepaliktu jokio jo egzistavimo pėdsako. Tai objektas, kuris paliko savo žymę praeityje ir yra neatsiejama detalė Lietuvos istorijos dėlionėje. Šiame dvare buvo visko: romantinės mistikos, pasiaukojimo, prisirišimo, progreso, tragedijos, iš koto verčiančios apgavystės, abejingumo.

Su Teutonų ir Livonijos ordinų puldinėjimais susidūrė visi Lietuvos kampeliai. To neišvengė ir Kalnaberžė. Puolimas vargu ar buvo nukreiptas prieš šią gyvenvietę, tai buvo kur kas stambesnis žygis, gal net prieš Kauno pilį, o Kalnaberžė tiesiog pasitaikė ant kelio ir to pakako, kad jos pavadinimas patektų į vokiečių karo žemėlapius skambiu pavadinimu Calleberze. Tai nutiko XIV a. pabaigoje. Vėliau XVI a. antroje pusėje matuojant žemę valakais  karaliaus valdomuose dvaruose, minimas kaimas tokiu pavadinimu. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis priskirtas prie patriotų-reformatorių grupuotės, kurios šalininkai siekė unijos su Lenkija ir stiprino savo valdovo įtaką Trakų vaivadijoje, kurios vaivada buvo respublikonas kunigaikštis Juozapas Mikalojus Radvila palaikes senąją Respublikos valdymo formą. Radvilos už savo karinius nuopelnus gavo nemažai valdos Trakų vaivadijoje. Už gerą-geru. Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės  sūnus Radvila II 1768 m. įsikūręs Nesvyžiaus pilyje išpuošė rūmus, kuriuose rengė priėmimus ir šventes. 1785 m. priėmimas, surengtas Stanislovui Augustui Poniatovskiui netgi pateko į Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Kunigaikštis M.K. Radvila Žuvelė savo dukrai Veronikai Joanai Radvilaitei paveldėjimo teise užrašė Kėdainių dvarą su jam priklausiusiais kaimais bei palivarkais, tarp jų ir Kalnaberžės. Pranciškus Stanislovas Kostka Huten-Čapskis vedė Veroniką kartu su jos kraičiu. 1811 metais naujasis Nesvyžiaus ordinatas 1, kunigaikštis Dominykas Jeronimas Radvila, perdavė Stanislovui Huten-Čapskiui Kėdainių dvarą kaip jo motinos Veronikos Radvilaitės Čapskienės paveldėjimo dalį. Taip Kalnaberžės dvaras perėjo grafams Čiapskiams. Stanislovas Čapskis Kalnaberžės dvarą paliko sūnui Edvardui, kuris už dalyvavimą 1863 metų sukilime,  kartu su savo broliu Marijanu, kuriam priklausė Kėdainių dvaras, imperijos teismo buvo nuteisti katorgai į Sibirą, sekvestruojant 2 jų dvarus.  Numalšinus sukilimą  konfiskuoti dvarai perėjo į Žemės ūkio ministerijos laikinojo turto administratoriaus rankas ir daugeliui jų buvo paskelbtas aukcionas.

Čia truputi išsiplėsiu, kadangi noriu aprašyti tai kas tuo metu vyko vakarinėse imperijos gubernijose. Kaip buvo atidaryta rinka leidžianti rusų generolų klanui pigiai įsigyti nusavintų dvarų, o vėliau sukišti savo rankas į valstybės iždą iki pat alkūnių. Tai vieno iš kelių šimtų konfiskuotų dvarų istoriją, kurią galima pritaikyti beveik visiems pažeminimą patyrusiems ūkiams. Dvarus jie užstatinėjo bankams, pralošdavo kortomis, dovanojo savo giminaičiams ir vaikams, žodžiu elgėsi kaip tikri užkariautojai svetimame krašte.

Atėmus Kalnaberžės dvarą iš Edvardo Čapskio, norą ji išsinuomoti pareiškė imperijos generolas Sergėjus Košelėvas, savo žmonos Marijos Košelėvos vardu. Iki 1864-08-27 konfiskuotas dvaras buvo Ž.Ū. ministerijos Kauno skyriaus žinioje, kuris gavo laišką pasirašytą M. Košelėvos advokato štabskapitono Nikolajus Bachmano, kuriame buvo prašoma išsinuomoti iš valstybės iždo Kalnaberžės dvarą. Jau 1864-08-30 tuometinis Kauno m. gubernatorius, generolas majoras Nikolajus Muravjovas (vyriausias Michailo Muravjovo koriko sūnus ) informavo Ž.Ū.m. Kauno sk., kad jie neturi nieko prieš  šį prašymą. Dar po keleto oficialių laiškų Marija Košeleva tapo Kalnaberžės dvaro nuomininke. Bet tai trūko neilgai. 1865-07-23 imperatorius Aleksandras II išleido įsaką “Instrukcijos dėl konfiskuotų žemių ir turtų patekusių į valstybės  iždą pardavimo”. Taip atsirado galimybė pakeisti nuosavybės formą. Naujas Vilniaus m. genralgubernatorius Konstantinas von Kaufmanas informavo apie tai Košelevus. Perkant dvarą buvo reikalinga atlikti turto įvertinimą. Mečislovas Jaloveckis tuo metu buvo Žemės ūkio banko Vilniaus turto įvertinimo komisijos narys ir dėl savo sugebėjimų buvo pripažintas kaip vienas geriausių finansinės būklės vertintojų Lietuvoje ir Baltarusijoje, taip pat tai buvo asmuo, kuris asmeniškai aplankė dvarus prieš suteikiant jų savininkams paskolą, įkeičiant nekilnojamąjį turtą,  gerai žinojo savininkus ir daugelio dvarų  istorijas  šešiose Rusijos imperijos šiaurės vakarų gubernijose. Po įsako paviešinimo plūstelėjo nauja dvarų privatizavimo banga, o iki tol dvarų valdytojai, gavę turtą nuomai, remiantis nurodymais ir instrukcijomis, neturėjo teisės jų parduoti, dovanoti, įrašyti į testamentą. 1867 m.  Ž.Ū.m. gavo generolo žmonos laišką su prašymu nutraukti nuomos sutartį ir kaip galima greičiau parduoti jai Kalnaberžės dvarą.

Čia ir prasidėjo dvaro pardavimo kuriozai. Caro armijos karininkija rado naują pramogų šaltinį ir savivaliavo nebaudžiama. Darant turto reviziją išsireiškiant šiandieniniais terminais paaiškėjo “valstybės turto grobstymas”. 1868 m. rugpjūtį Kauno m. generalgubernatorius sutiko parduoti dvarą generolui Košelėvui, bet jau spalio 30 d. tais pačiais metais Ž.Ū.ministerija gavo Kauno sk. viršininko informacija, kad “Generolienės advokatas, gubernijos sekretorius Bachmarovas kreipėsi į ministeriją  su pareiškimu, kad valstybė turi kompensuoti M. Košelėvai 899 rublių, kuriuos ji išleido pastatų ir ūkio įrengimų modernizavimui Kalnaberžės dvare”. Tai buvo ne maža suma, už mažiau nei ketverių metų nuomą. Žemės Ūkio ministerijos pareigūnai ne juokais susirūpino. Juos nustebino nuomininkės per didelės investicijos, kurias ji įdėjo į turtą, kuris jai net nepriklausė. Tas faktas, kad šios sumos buvo paimtos iš oro, pareigūnus paskatino atlikti naują dvaro pelningumo įvertinimą. Tuo metu metinės pajamos iš Kalnaberžės dvaro apdirbamų 836 dešimtinių 3 žemės apskaičiuotas pelnas sudarė 1000 rublių, plius 200 deš. miško davė per metus 280 rublių pajamų. Toliau dar įdomiau. Sergejus Kušelevas buvo per daug gerai žinoma figūra, kad kas drįstu sumenkinti jo žmonos dvaro administravimą, todėl Ž.Ū. ministerijos laikinasis turto administratorius nurodė savo pavaldiniams Kaune patikrinti Kalnaberžės dvaro patobulinimus, įvertinti visus pakeitimus ir nurašyti skolas. Toliau generolas Košelėvas vaidina tarsi vargšą artoją, kuriam liūtis sunaikino visus pasėlius. Jis ragina ministeriją, dar 20% sumažinti dvaro pardavimo kainą. Pavyzdžiai liudija, kad jis ieško, bet kokios galimybes ištraukti iš valstybės iždo didesnes ar mažesnes sumas pinigų ir dar pigiai įsigyti nuosavybę. Vadovaujantis 1865-07-23 įsaku, bet koks konfiskuoto turto pardavimas turi būti patvirtintas imperatoriaus Aleksandro II antspaudu. Laikinas konfiskuotų dvarų administratorius Kauno gubernijoje  buvo informuotas Ž.Ū. ministro Aleksandro Zelionovo laišku parašytu 1867-10-25, kuriame buvo nustatytos pardavimo sąlygos. 940 dešimtinių žemės ploto su dvaro pastatais generolui kainuos 23 000 rublių, tik su šiomis sąlygomis: “Pasirašydamas pirkimo aktą pirkėjas turi sumokėti 4600 rublių, t.y. vieną penktąją visos sumos, iš karto, o likusius keturis penktadalius – per 37 metus.

Bet dar nespėjęs susitvarkyti nuosavybės pirkinio dokumentų, dvarą kortomis M. Košelėvas pralošė kitam generolui, Arkadijui Stolypinui. Anūkė Marija pasakoja kaip apskritai Arkadius Stolypinas gavo teises į Kalnaberžės dvarą. “Mano senelis gavo jį kaip skolą už sumą išloštą kortomis. Košelėvas pralaimėjo jachtklube, nemažą sumą pinigų ir sako: “Šiuo metu aš neturiu laisvų pinigų, bet aš turiu nemažą turtą Lietuvoje, kažkur netoli Kėdainių. Pats ten niekada nebuvau. Jūs paimkit dvarą kaip skolą”.

Pralaimėta kortomis suma buvo ženkliai mažesnė nei dvaro vertė, tačiau per didelė, kad Sergėjus Košelėvas galėtų sumokėti grynais.  Perėmęs dar pilnai neišpirktą dvarą A. Stolypinas dokumentuose pamatė krūvą netikslumų padarytų žemėtvarkininkų, taip pat ir buhalteriniuose skaičiavimuose esančių elementarių matematinių klaidų. To pakako, kad jau antras generolas pradėtų melžti imperijos kasą. Įsigyjant dvarą kiekvieną kartą reikėjo imperatoriaus sutikimo, generalgubernatorius rekomendacijų ir Žemės Ūkio ministerijos palaiminimo. Instrukcijos galiojo tik vyriausybės pareigūnams, todėl kariškiai, kurie atėjo į vakarų gubernijas po 1863 m. sukilimo, prisipirko konfiskuoto turto labai mažomis kainomis. Iš pradžių, jų vertė buvo apskaičiuojama nuo metinių pajamų, plius 10%. Po kelerių metų pardavimo kainos padidėjo, tačiau išsimokėjimas prailgėjo 20, 30 ar daugiau metų, ir nebuvo skaičiuojamos palūkanos. Kadangi Arkadijus Stolypinas  buvo Muravjovo koriko pavaduotojo civilinėms byloms Aleksandro Potapovo geras draugas ir būsimo Rusijos premjero tėvas gavo leidimą įsigyti Kalnaberžės dvarą. Netrūkus paaiškėjo, kad  940 dešimtinių žemės ploto, kurį pirko gen. Sergejus Kušelėvas, neatitinka  tikrovės, šias  anomalijas aptiko Arkadijus Stolypinas, naujas Kalnaberžės dvaro savininkas . Tikrindamas dvarą Stolypinas  lygino savo planus su žemės plotais vietoje, todėl paaiškėjo, kad iš tikrųjų natūroje plotas yra mažesnis nei planuose, už kurią jis sumokėjo. 1861 m. reforma davė valstiečiams laisvę su teise nusipirkti žemės. Buvęs teisėtas Kalnaberžės dvaro savininkas Čapskis leido valstiečiams išsipirkti sklypus iš dvaro laukų.

Teisiškai nebuvo įformintas 108 dešimtinių žemės ploto pardavimo sandoris ir planuose nebuvo padaryta korekcija, kurią pamatė Stolypinas. Nedelsdamas jis informavo Kauno generalgubernatorių Michailą Obolenskį raštu, kuris savo ruožtu paprašė Ž.Ū. ministerijos Kauno sk. viršininko atlikti žemės ploto korekciją ir sugrąžinti Stolypinui permokėtus mokesčius. Bet staiga paaiškėja, kad vietoje 108 dešimtinių, valstiečiams buvo parduota – 165 ir dvaras savo nenaudai prarado 57 dešimtines. Nagrinėjant šių plotų dingimo istoriją, paaiškėjo, kad jaunas miškas teisėto savininko Čiapskio buvo dalinamas tarp valstiečių mainais už jų sutikimą panaikinti servitutus. Rodos išsisprendė klausimas tarp valstiečių ir Kalnaberžės dvaro savininko dėl žemės nuosavybės ir galima ruošti sutartį dėl dvaro pirkimo. Visą aprašymą Kauno sk. išsiuntė į Sankt Peterburgą, kadangi buvo pavaldus tiesiogiai Ž.Ū ministerijai, vadovaujamai Aleksandro Zelionovo. Ministerija įpareigojo Kauno turto įvertinimo komisijos viršininką pagal jo įstaigos naujai atliktus žemės ploto matavimus iš naujo įvertinti dvaro vertę. Šios komisijos darbo rezultatai kėlė abejonių, kadangi 1868 m. lapkričio 24 d. ataskaitoje  jos vadovas informavo Ž.Ū. ministerijos Kauno sk. viršininką, kad nauji matavimai įnešė dar daugiau sumaišties. Anot jo, valstiečiai išsipirko 235 dešimtines žemės iš dvaro, o iš valstiečių Kalnaberžės dvaro naudai “iškirpta”tik 120 dešimtinių žemės, o tai reiškia, kad dabar dvarui trūksta 115 dešimtinų žemės ir todėl dvaro vertė nukrito nuo 23 00 rublių iki 17 300. Šis vertinimas sukėlė matomą ministro Aleksandro Zelionovo susierzinimą, kuris ilgame laiške Kauno sk. viršininkui 1869 m. sausio 11 d.  išsamiai išdėstė savo pasipiktinimą ir pagrasė kuo greičiau ištaisyti klaidas, taip pat surasti ir nubausti  kaltuosius. Matosi, kad kažkas tampo pareigūnų virveles kaip marionečių teatre.

Kaltų nerasta, tiksliau net neieškota, nors buvo žinoma, kad klaidų privėlė vertinimo komisija, kuri 1865 m. neatliko išsamios valstiečių žemės išsipirkimo aktų apžvalgos po 1861 metų reformos. Po komediją primenančio farso, po naujo dvaro vertinimo, matavimo ir ilgo susirašinėjimo 1869 m. birželio mėnesį , beveik po penkių metų nuo dvaro konfiskavimo, pasikeitus net keturiems generalgubernatoriams, galų gale buvo nustatytos žemės ribos ir Kalnaberžės dvaro vertė. Apie tai byloja Ž.Ū. ministro Aleksando Zelionovo laiškas Kauno sk. viršininkui datuotas 1869-06-23. Padaryti Kalnaberžės dvaro matavimai ir skaičiavimai rodo dvare esant 836 dešimtinių, o tai 105 dešimtinėmis mažiau nei buvo paskaičiuota anksčiau. Tuo pat metu ministras informavo, kad turto vertė sumažėjo jau iki 15 800  rublių., ir yra 7 200  rublių mažesnė. Tapo aišku, kad generolas S. Košelėvas neneigė šio įvertinimo teisingumo, bet paprašė kainą dar sumažinti 20%, o tai 3166 rublių. Geriau iš karto sakytų: “duok veltui ir baigta”. Ministerija savo ruožtu nesutiko ir galutinis sprendimas priklausė nuo jo didenybės imperatoriaus Aleksandro II, kuris išklausęs ministro informaciją, patvirtino sumos sumažinimą 15%. Galiausiai Kalnaberžės dvaras įvertintas tik 13 450 rublių. Ne gana to, kad monarchas pritarė šiam turto vertinimui ir su pakartotinomis dvaro pardavimo sąlygoms, dėl kurių Stolypinas išplėšė iš iždo daugiau kaip 10 000 rublių, o 1869-06-09  imperatorius vertę dar sumažino 720 rublių. Generolas A. Stolypinas kartą jau pabandęs uždirbti daugiau nei leidimo galiojantys teisės aktai, jis laiške verkšlena Kauno m. gubernatoriui nurodydamas dvaro patirtus nuostolius sukeltus dėl Ž.Ū. ministerijos aplaidumo. Dejavo Arkadijus ne be reikalo, taip buvo ruošiama dirva sekančiam ėjimui. O ėjimą darė ilgai nelaukęs. Kaip geras žaidėjas jis matė visą pavieto žemėlapį kaip šachmatų lentą. Kitame Nevėžio krante ribodamasis su Kalnaberžės žemėmis kiuksojo Ignacegrado dvaras, priklausęs Jokūbui Geštorui, kuris taip pat savo luomo gretose ginklu pasisakė prieš Romanovus ir buvo ištremtas į Irkutcką prieš tai nusavinus turtą.

Gen. A. Stolypinas nusipirko Ignacegrodo dvarą po dviejų aukcionų, konfiskuoto turto administratoriaus biure, Vilniuje. Antrajame aukcione generolas užkėlė kainą iki 24 100 rublių ir laimėjo. Pirkinio akte buvo parašyta: “Dvaras konfiskuotas iš politinio nusikaltėlio Jakūbo Geštoro. Ignacegorodo dvaras parduodamas kartu su  Eigulių palivarku, užtvanką su vandens malūnu ir dideliu sodu prieš ji.”. Ignacegrado ūkis  ilgą laiką priklausė Zavišoms, kurie netoliese dar turėjo  Linkavičių (Slabados) dvarą. Nėra jokių abejonių, kad gen. A. Stołypinas labai norėjo nusipirkti Ignacegrado dvarą dėl vienos priežasties – jis ribojosi su Kalnaberžės žemėmis. Įsigijęs ir sujungęs abu dvarus generolas  Kauno paviete išplėtė savo valdą iki 1325 dešimtinių. Todėl  jis dalyvavo aukcione ir norėjo laimėti bet kokia kaina.  Po to  galiausiai sumokėjo už 489 deš. žemės ir dvaro rūmus 22 000 rublių, o tai dviem tūkstančiais mažiau nei jis pats užšaukė aukcione. Tai kodėl nepirkti? Gauni puikų dvarą ir tau dar sumoka už vargą, kad tu ji pasiėmei. Už Ignacegradą jis sumokėjo dvigubai daugiau negu už Kalnaberžę, nors Ignacegradas turėjo 489 dešimtinių žemės ploto., o Kalnaberžė – 836. Reiškia, už vienos dešimtinės žemės plotą Ignacegrado dvare Stolypinas sumokėjo 45 rublius, o Kalneberžės – 12. Generolas per daug didelės ūkininkavimo aistros nerodė. Nors, kaip rašo, Borisas Fiodorovas “po žmonos Natalijos Stolypinos mirties 1889m., Arkadijus Stolypinas praleisdavo kiekvieną vasarą Kalnaberžėje“. Abiejų dvarų kasdienybė buvo įprasta. Dvarai buvo išnuomoti, o Stolypinai atvažiuodavo čia kaip į  vasarnamį pailsėti nuo Sankt Peterburgo triukšmo, nors po karo su turkais generolas apskritai nebegrįžo į Kauno guberniją. Kalnaberžės dvarą perėmė sūnus Piotras Stolypinas, o Ignacegrodo Maria – vienintelė Piotro Stolypino sesuo. Bendrai visame Kauno paviete Kalnabežės ūkis buvo vienas iš stambiausių su 1325 dešimtinėmis plotu.

1880 m. Kauno paviete buvo tik 7 dvarai turintis 1000 dešimtinių. Taip dvaruose pradėjo šeimininkauti antroji Stolypinų karta. Nuo 1889 m. Arkadijaus Stolypino sūnus Piotras Stolypinas užėmė Kauno apskrities bajorų maršalkos pareigas kaip Kisa Varabjaninovas iš “Dvylikos kėdžių.  E. Čapskis grįžęs iš tremties dvaro neatgavo, nors kreipėsi į teismą. Kas bandys kelti balsą prieš kylančią Rusijos imperijos politinę žvaigždę ir atimti jam dovanotus dvarus. O dovanoti buvo lengva, kadangi caras Aleksandras II dovanojo tai, kas iš tikrųjų niekada nepriklausė Rusijos valstybei ir buvo prievarta atimta iš jo teisėto savininko už tai, kad kovojo už savo tautos laisvę, už Respubliką ir išdrįso pakelti ranką prieš Romanovų dinastijos imperiją. Ne už ilgo 1906 m. Piotras tapo vidaus reikalų ministru, po to visos Rusijos premjeru. Laikėsi kietos Rusijos ūkio pertvarkymo politikos. Visa pertvarka buvo orientuota į vakarų ekonomikos modelį. Todėl įsigijo daug priešų ir 1906 m. rugpjūčio 12 d. jo viloje Vaistininkų saloje padėtos bombos sprogimas nusinešė 23 žmonių gyvybes ir 35 buvo sužeisti. Pats ministras buvo tik sužeistas. Lygiai po penkių metų 1911 m. Stolypinas Kalnaberžėje praleido paskutinę savo gyvenimo vasarą. Būtent iš Lietuvos jis nuvyko į Kijevą kur rugsėjo 5 d. apsaugos karininko Dimitrijaus Bogrovo buvo nušautas teatre kaip ir Amerikos prezidentas Abraomas Linkolnas, nešęs permainas savo šaliai. Į Piotrą per jo politinę karjerą buvo pasikėsinta 18 kartų. Po spalio revoliucijos Stolypino šeimos likučiai bėgo nuo bolševikų ir prašėsi Lietuvos vyriausybės politinio prieglobsčio, bet jai atsakymas buvo – Ne! Nors Kalnaberžėje gimė penki Stolypinų vaikai.  Piotras daug rašė su nostalgija atsiminimuose apie Kalnaberžės dvarą. Čia politinio užtarimo pas premjerą Stolypiną lankėsi busimo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus žmona. 1923 m. dvarą per varžytines nusipirko poetas Kazys Binkis. Deje poetui dvare ilgai gyventi nebuvo lemta. Jis dvarą užleido ir galų gale už skolas visas turtas atiteko Teisingumo ministerijai. Dvarui atėjo galas. 1926 m. čia įsikūrė nepilnamečių drausmės pataisos kolonija. Vėliau mokykla-internatas. Toks turtingas 400 metų etapas pavirto į tai ką dabar patys matome. Kokia pabaiga. Spygliuota viela juosia rūmus turinčius 37 tuščius kambarius.

Galerija

DSC02543"
Kalnaberžės
Kalnaberžės
Kalnaberžės
DSC02547"
DSC02548"
DSC02549"
DSC02550"
Kalnaberžės
 
DSC02563"
Kalnaberžės
DSC02557"
DSC02559"
DSC02560"
DSC02561"
DSC02562"
Rumai"
DSCF1502"
 
Parkas"
 
Kalnaberžės

Istorinės nuotraukos

Juozas
 
Edvardas
 
Jokubas
 
Piotras
Piotras
 
Kalnaberžė
 
Kalnaberze
 
Kalnaberze
 
kalnaberze
 
Kalnaberze
 
kalnaberzes_dvaras"
 
Kalnaberžė
Kalnaberžė
 
Kalnaberžė
 
Kalnaberžė
 
Susprogdintas
Po
Po
 
Bogrovas
 
Stolypinas"
 
Laidotuvės"
Piotro

Kalnaberžės dvaro šeimininkų šeimos herbai

Edvardo
Kunigaikščio Radvilos Žuvelės herbas
 
Marijos
Jokubo

Kalnaberžės dvaras žemėlapyje

icon-car.pngKML-LogoFullscreen-LogoQR-code-logoGeoJSON-LogoGeoRSS-Logo
Kalnaberžės dvaras

loading map - please wait...

Kalnaberžės dvaras 55.394785, 24.005524 Kalnaberžės dvaras.

Nuorodos

1. 2003 metais darytų nuotraukų archyvas.

Išnašos

  1. kai visas žemes ir kitas valdas paveldėdavo vyriausias palikuonis pagal pirmagimystę
  2. laikinas apribojimas disponuoti savo turtu
  3. viena dešintinė lygu 1.0925 ha

SITUACINIS PLANAS

b_keda_kalnab_sch 1 - Tvartas 2 - Tvartas 3 - Gyvenamas namas 4 - Tvartas 5 - Rūsys 14 - Rūmai 15 - Arklidės 16 - Gyvenamas namas 19 - Sandėlys 20 - Pirtis 21 - Sargo namelis

RAŠYTI KOMENTARĄ

Your email address will not be published. Required fields are marked *